Ieškoti
  • Solveiga Skaisgirytė, Dovydas Paslauskas

Darnus vystymasis ir savanorystė: ne tik imti, bet ir duoti

Daugybei žmonių norėtųsi pakeliauti ir pažinti visą pasaulį. Vieni keliauti po dar nepažintas žemes pasiryžta atostogų metu, kuomet suplanuoja kelionę ir išvyksta savaitei ar keletui pasidairyti po svetimą šalį su tikslu atitrūkti nuo darbų, pailsėti. Tuo tarpu kiti renkasi kitokias kelionių alternatyvas.

Viena iš jų – tarptautinė savanorystė, kurios metu galima ne tik pakeliauti po dar neregėtas šalis ir miestus, bet tuo pačiu gerais darbais prisidėti prie įvairių organizacijų vykdomų projektų, padedant joms įgyvendinti įvairias funkcijas ir šitaip praturtinti savo patirtį, pačiam bendradarbiaujant su įvairiomis bendruomenėmis, susipažįstant su jų kultūromis, tradicijomis ir papročiais.

Tiesa, tokiai alternatyvai ryžtasi ne kiekvienas. Ji reikalauja turėti mažiau įsipareigojimų, daugiau laisvo laiko. Bet tie, kurie ryžtasi, visi kaip vienas teigia, jog tokia patirtis – galimybė keliauti ir pažinti – nepamatuojama žodžiais.

Štai kad ir dviejų savanorių Aido Gedmino ir Urtės Petrulytės pavyzdys – abu pašnekovai išvyko savanoriauti į nepažintas šalis ir kartu kaip susitarę teigė, jog tai buvo galimybė, suteikusi tiek daug patirčių, jog dabar jas sunku nupasakoti keliais žodžiais.


Paskatino noras pažinti

A. Gedmino ir U. Petrulytės nuotr.

A. Gedminas pasakojo, jog tarptautinės savanorystės galimybės jį sudomino įgijus patirties vietinėje savanorystėje.

„Būdamas 15 - os metų pradėjau savanoriauti Jaunuosiuose maltiečiuose. Mano nuomone, čia sukaupiau nemažai patirties regioninėje ir nacionalinėje veikloje. Taip pat dalyvaudamas maltiečių veikloje susipažinau ir su Erasmus + teikiamomis galimybėmis, o vėliau ir su kitomis programomis.

Pirmą kartą planavau keliauti į Mianmarą, su „GLEN“ programa 3 - ims mėnesiams dirbti su jaunimu ir bendruomene. Tačiau prasidėjo rohindžių bendruomenės genocidas regione, kur turėjau vykdyti veiklas. Dėl to nebegalėjau iškeliauti. Kitas pasirinkimas buvo Indija, tačiau likus keliems mėnesiams iki kelionės jos atsisakiau, nes nenorėjau vaikų mokyti anglų kalbos.

Tačiau noras išvykti ir išbandyti savo jėgas svečioje šalyje niekur nedingo. Kartu su „Pasaulio pilietis“ vykau į tarptautinį seminarą Tanzanijoje. Vėliau pristačiau šią savo patirtį NNVBO Platformos renginyje. Jame sužinojau ir apie galimybę dalyvauti Europos solidarumo korpuso programoje Jordanijoje. Ilgai nedelsęs užpildžiau paraišką, praėjau motyvacinius pokalbius ir po metų atidėliojimų (dėl visiems suprantamų priežasčių) išvykau.

Suprantu, jog pasaulio neišgelbėsiu, dėl to į tarptautinę savanorystę žiūriu kaip į mainus, kai galiu mokytis iš vietos bendruomenės ir tuo pačiu dalintis savo sukaupta patirtimi“ , - kaip ryžosi tarptautinės savanorystės patirtims dalinosi pašnekovas.

Jam pritarė U. Petrulytė, teigdama, jog savanorystė dar nuo mažų dienų jai buvo įaugusi į kraują, nes skautės pareigas teko vykdyti savanoriškais pagrindais. O vėliau mergina savanoriauti išvyko į Taivaną.

„Nuo 7 m. esu skautė, tad savanorystė nuo mažų dienų man buvo pažįstamas konceptas - skautuose visi vadovai dirba savanoriškais pagrindais. Vėliau, būdama 16 – os metų, su Rotary Youth Exchange programa išvažiavau vieneriems metams mokytis į Taivaną, kuriame irgi teko savanoriauti, mokant vaikus anglų kalbos vietinėje pradinėje mokykloje. Būtent šią savanorystę atradau per Aidą – kartu buvome jo patirčių pristatyme ir tuomet, šiek tiek pasitarę, nusprendėme kartu pildyti paraišką ir bandyti išvykti savanoriauti. Planas suveikė.

Kas paskatino rinktis šią veiklą? Manau, bendros patirtys, noras keliauti ir kuo daugiau sužinoti, išmokti svetimos kultūros niuansų – tai man iš šeimos įdiegtos tam tikros vertybės, principai. Taip pat noras augti bei kiek įmanoma savo jau turimomis patirtimis auginti kitus“ , - asmeninius motyvus išvykti tarptautinei savanorystei atskleidė U. Petrukytė.


Patirtys – skirtingos

A. Gedmino ir U. Petrulytės nuotr.

Nors ilgalaikės savanoriškos veiklos patirties A. Gedminui ir U. Petrulytei netrūksta, tačiau pašnekovų patirtis skirtinga – savanoriauti teko skirtingose organizacijose, vykdant skirtingas veiklas.

„Kaip minėjau, ilgiausiai ir daugiausiai Lietuvoje esu savanoriavęs Maltiečiuose. Įsimintiniausia patirtis man yra darbas su regėjimo ar protinę negalią turinčiais asmenimis. Pirmieji mane nustebindavo savo humoro jausmu ir gebėjimu prisitaikyti. Pavyzdžiui, kaip žaisti kompiuteriu NBA ir laimėti varžybas. Antrieji – savo nuoširdumu.

Taip pat įsiminė patirtis savanoriaujant Jordanijoje“ , - savanoriškos veiklos patirtimi dalinosi A. Gedminas.

„Turėjau labai daug ir įvairių savanorysčių. Širdžiai artimiausios, aišku, buvo skautuose – kad ir kaip man patinka dirbti su vaikais ir jaunimu, skautų stovyklose mano mėgstamiausia vieta visada buvo virtuvė. Vilniaus krašte turime prabangą, nes į stovyklas padėti atvažiuoja skautai, kurie gyvenime yra profesionalūs šefai. Taigi, maisto gaminimas su jais porai šimtų žmonių, tam tikra sinergija ir visi pokalbiai labai daug davė mano gyvenimo suvokimui.

Taip pat ilgus metus savanoriavau „CARITAS“ organizacijoje kaip „Gerumas mus vienija“ akcijos savanorė. Šioje organizacijoje taip pat savanoriavau kaip EVS (dabartinio Europos solidarumo korpuso) mentorė. Ši patirtis padėjo Jordanijoje, nes jau žinojau, kokie iššūkiai gali laukti, ko tikėtis ir pan. O mylimiausia savanorystė buvo ir yra Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje (LiJOT) – čia savanoriškais pagrindais keturis metus buvau valdybos narė, du iš jų – viceprezidentė ir šiuo metu esu Nacionalinės jaunimo reikalų tarybos narė. Visus keturis metus dirbau su tarptautine jaunimo politika, tad teko mokytis politinės anglų kalbos, visų Europos Sąjungos niuansų ir atstovauti Lietuvos jaunimą tarptautiniu mastu“ , - savo savanoriška veikla įvairiose organizacijose dalinosi U. Petrulytė.


Įsimintina patirtis Jordanijoje

A. Gedmino ir U. Petrulytės nuotr.

Nors Lietuvoje savanoriškos veiklos patirtį kaupė skirtingose organizacijose, abu pašnekovai kartu vyko savanoriauti į Jordaniją, kur jiems teko savanoriauti net keturiose skirtingose organizacijose ir dirbti su skirtingomis visuomenės grupėmis.

„Jordanijoje daugiausia savanoriavome su vaikais ir jaunimu iš mažiau pasiturinčių šeimų. Rūpinomės jų neformaliu ugdymu, mokėme anglų kalbos. Taip pat padėjome organizacijoms su kasdieniais darbais, pavyzdžiui - rūbų atrinkimu ir padalinimu.

Iš viso veikėme keturiose skirtingose organizacijose. Pirmoji mus priėmusi organizacija buvo ta, kuri organizavo arabų kalbos pamokas, suteikė mums mentorių. Antroji organizacija buvo išskirtinė, nes ją įkūrė ir vadovavo jauna mergina. Jaunimo organizacijos čia – gana retas reiškinys. Trečioji organizacija savo veiklą remia religija. Jie padeda sunkiai gyvenantiems žmonėms bei tėvų netekusiems vaikams. Aido grupėje vaikinai buvo ypač religingi, melsdavosi 5 kartus per dieną, kai kurie negalėdavo žiūrėti į nepridengtas merginos kojas vaizdo įrašuose. Na, o ketvirtoji organizacija – moterų labdaros organizacija. Jos neseniai pradėjo aktyviai veikti ir iki mūsų išvykimo buvo įsirengusios virtuvę, kur kviečia našles gaminti maistą ir taip užsidirbti“ , - patirtimi savanoriaujant Jordanijoje dalinosi U. Petrulytė.

„Svarbiausia ir įdomiausia pamoka tikriausiai buvo Jordanijos kultūros pažinimas ir bandymas suprasti, kaip žmonių santykiai ten veikia. Taip pat sužinojome šio regiono istoriją, kurios neišmokome mokykloje ar universitete. Gilesniam mokymusi ir savo akademinei veiklai Urtė čia atliko savo bakalauro darbo tyrimą apie vietos moterų įgalinimo programas finansuojamas užsienio donorų“ , - apie patirtį Jordanijoje ir įsimintinas pamokas atsiliepė A. Gedminas.


Siekė įgyvendinti pokyčius bendruomenėje

A. Gedmino ir U. Petrulytės nuotr.

Pašnekovų teigimu, savanorystė kitoje šalyje iš dalies leido prisidėti įgyvendinant Darnaus vystymosi tikslus – organizuojant įvairias veiklas siekti mažyčių pokyčių bendruomenės gyvenime.

„Manau, jog prisidėjome prie Darnaus vystymosi tikslų, tačiau tik iš dalies.

Tikrai buvo skurdesnių vietovių, kuriose dirbome ir kuriose esantis jaunimas greičiausiai tokių veiklų neįpirktų. Iš kitos pusės, dirbdami su vaikais stengėmės per anglų kalbą jiems parodyti ir gal įdiegti reikiamų minkštųjų gebėjimų, kurie jiems padėtų ateityje. Ar tai būtų laiko planavimasis, ar savo emocijų atpažinimas, ar mokymasis pagarbiai elgtis su priešinga lytimi. Ten būnant mums atrodė, kad tai gana minimalūs dalykai, bet jei tie žmonės, su kuriais dirbome, juos gyvenime panaudos – tai jau gali tapti dideliais pokyčiais jų bendruomenėse“ , - samprotavo U. Petrulytė.


Suteikė įvairių gebėjimų

Nors sakoma, kad iš savanoriškos veiklos nereikia tikėtis grąžos, kad ji skirta tik duoti, o ne imti, pašnekovai tikina, jog grąžos iš savanoriškos veiklos gavo su kaupu.

„Mums savanorystė suteikė daugiau diplomatinių sugebėjimų (juokiasi). Jordanijoje yra gana sunku ką nors tiksliai planuoti, ir jei tau ko nors prireikia ar ko nors nori, turi sėdėti, gerti arbatą ir labai ilgai šnekėtis – po tokių trijų valandų dažnas gali likti ir nesupratęs, ar padarys žmonės, ko tau reikia, ar ne. Taip pat savanorystė mums suteikė pažinčių, kurias tikrai palaikysime, ir platesnį pasaulio suvokimą.

Na, o savo savanoriška veikla įvairiose organizacijose ir darbe su jaunimu tikimės, jog jie tikrai gavo kokybiškas neformalaus ugdymo patirtis, kurias panaudos ateityje bei susipažino su kita kultūra ir sužinojo, kad egzistuoja tokia šalis kaip Lietuva (juokiasi)“ , - atviravo U. Petrulytė.


Iššūkiai – kalba, susisiekimas

A. Gedmino ir U. Petrulytės nuotr.

Pašnekovai dalinosi, jog savanorystės metu teko susidurti ir įveikti iššūkius, iš kurių buvo galima daug ko pasimokyti.

„Vienas pagrindinių iššūkių – kalba. Manome, kad galėjome tikrai daugiau išmokti ir duoti, jei būtume mokėję vietos arabų kalbą. Taip pat būtume sutaupę laiko, nes dažnai veiklose reikėdavo vertėjo. Tai būdavo žmogus iš šono arba jį rasdavome grupėje. Jo užduotis būdavo paaiškinti anglų kalbos pagrindų neturintiems, ko mes norime, ir, žinoma, mums išversti iš arabų į anglų kalbas. Jei veikloje jo nebūdavo, Google vertėjas tapdavo geriausiu mūsų draugu.

Taip pat iššūkis būdavo susisiekimas. Mes savanoriavome Amane (Jordanijos sostinėje), kur nėra išvystytas viešasis transportas. Dėl to yra labai daug taksi, privačiu autobusų, kurie nuveža nustatytu maršrutu, kai visos vietos būna užimtos. Tuomet planuota 30 min. kelionė automobiliu, naudojant viešąjį transportą, gali užtrukti iki kelių valandų“ , - patirtimis dalinosi pašnekovai.


Patirtį pritaiko kasdienybėje

Pasisėmę tarptautinės savanoriškos patirties pašnekovai tikina, jog susikaupusią patirtį jau dabar gali pritaikyti įvairiose kasdieninėse veiklose.

„Viduryje savanorystės įstojau į Globalios lyderystės ir strategijos magistro studijas ISM. Sukauptas žinias jau taikau paskaitose. Taip pat, kai darbovietėse vis dažniau dirbame multikultūrinėje aplinkoje, esu įsitikinęs, kad ši patirtis padės man atviriau mąstyti (angl. open-minded), neturėti išankstinių stereotipų, o kaip tik nebijoti domėtis“ , - atviravo A. Gedminas.

„Be to, ką jau paminėjo Aidas, manau, kad tikrai panaudosiu arabų kalbos ir kultūros žinias. O kol kas sėkmingai toliau dirbu su savo bakalauro tyrimu ir gilinuosi į Jordanijos veiklių moterų ir finansų joms skyrimo problematiką“ , - kaip tarptautinės savanorystės patirtį panaudoja savo veikloje dalinosi U. Petrulytė.



Ši istorija parengta, įgyvendinant Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai lėšomis finansuojamą projektą „Globalaus teisingumo kompasas“. Projekto vykdytojas – VšĮ Pasaulio piliečių akademija.


Peržiūrų: 25Komentarų: 0